Bilietas kitam gyvenimui

Aktorė Eglė Jackaitė žino, kas yra laimė, meilė ir džiaugsmas, bet žino ir kas yra dvasinis skausmas, vienatvė, išdavystė... Kaip moteris ji moka verkti, atvirai išsipasakoti, pasiguosti, bet kaip mama - kad ir kokie uraganai siaustų sieloje - vaikai privalo ją matyti ramią, išsišiepusią, stiprią ir tvirtą kaip uola. Begalinė meilė vaikams, vidinė stiprybė, ramybė, gerumas, atvirumas, noras padėti, neteisti, atleisti net didžiausiam priešui - štai tokie aktorės Eglės gyvenimo pamatai

Gintarė Aleksandravičiūtė

Praėjo lygiai trys metai po jūsų skyrybų su sužadėtiniu. Maža to, visus tuos metus tęsiasi nesibaigiantis teismų maratonas. Reta moteris būtų atlaikius tokią sunkumų laviną. Sakykite, iš kur semiatės jėgų, energijos? Kas tas variklis, verčiantis eiti į priekį, šypsotis?

Jei žinai savo galimybes, gali padaryti daug, bet jei jų nežinai, padarai dar daugiau. Besąlygiška meilė vaikams, meilė gyvenimui, žmonėms ir, nežinau ar galiu taip pavadinti, paprasčiausias „pozityvas" - tie didžiuliai banginiai, ant kurių stovi mano pasaulis. Nori nenori, taip jau atsitiko, kad su mėnesio kūdikiu likau viena. Auginat Elijukui jo tėčio šalia nebuvo. Viskas įvyko staiga ir netikėtai. Didžiulis išbandymas buvo ne tik man, bet ir abiem sūnums. Tokiems dalykams negali būti pasiruošęs. Atrodė viskas buvo tikra, išjausta, planuota. Apie viską buvo svajota - šeimą, bendrus namus, ateitį... Mūsų santykiai atrodė it brandžių žmonių protingas sprendimas, bet, deja, ne viskas buvo taip, kaip norėjome. Įvyko taip, kaip įvyko. Dabar kartais susimąstau: „Kokias emocijas mano mažylis perėmė per pieną?" Juk net mirtinai pervargusi kelias paras negalėdavau užmigti - verkiau ir klausiau savęs: „Kas nutiko?" Likau viena, todėl buvo labai sunku tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Stresas, įtampa, nuovargis, ašaros... Bet jau viskas išgyventa. Džiaugiuosi, kad turiu puikų, gražų, žvalų sūnų. Vien dėl jo, jei galėčiau pasukti laiką atgal, nieko nekeisčiau. Esu dėkinga Dievui už abu sūnus. Vyresniajam, Jokūbui, taip pat teko nelengvas išbandymas. Šiandien mūsų šeimoje jis vyriausias vyras. Elijui jis pavyzdys, autoritetas. Jie kasdien matosi, bendrauja, žaidžia, turi savų vyriškų paslapčių. O palūžti visada lengviausia. Tai paprasčiausias kelias. Jei nesusitvarkyčiau su visu tuo, ką man tenka išgyventi, būtų labai liūdna. Kad ir kas nutiktų, visada stengiuosi mąstyti pozityviai. Esu įsitikinusi, kad visos nelaimės, skausmas ir netektys duoti tam, kad tobulėtume, mokytumės ir eitume į priekį. Nėra draugų ar priešų, kiekvienas žengiant gyvenimo keliu sutiktas žmogus - didis mokytojas. O vaikai? Jie yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Jaučiu didžiulę atsakomybę už juos ir save. Nežinau, kaip būtų, jei tokios pat negandos mane būtų užklupusios jauną, neturinčią vaikų... Sunku pasakyti, kaip tada reaguočiau, ar mokėčiau atsikelti ir gyventi toliau. Tačiau šiandien esu gana brandi. Nes, visų pirma, esu - mama.

Egle, ar klausiate savęs, už ką teko tiek daug likimo smūgių?

Šiandien jau nebeklausiu, už ką, nes tvirtai žinau, kad viskas vyksta ne už ką nors, o dėl ko nors. Kad kažką suprasčiau, išmokčiau.

Svarbiausia, kad ši patirtis, skausmas ir stresas nepaliktų pasekmių - labai svarbu tinkamai išsigydyti žaizdas...

Visiškai neseniai man paskambino televizijos žurnalistė ir bandė tartis dėl interviu. Ji sakė, kad kuria laidą apie šeimą - vyrą ir moterį, kuriuos taip pat teisėsauga persekioja dėl motinystės išmokų ir jie abu nuo patirto streso susirgo vėžiu. Ji klausė manęs, kaip tokioje pat situacijoje išgyvenau. Kaip man pavyko nepalūžti, neišprotėti, nepasikarti? Panašioje situacijoje kaip aš, šiandien yra 1 200 mamų. Visos jos persekiojamos, tardomos, visos jos negali naktimis ramiai miegoti, džiaugtis motinyste. Tegul kalba kas ką nori, bet šios bylos - valstybės gėda. Kaip galima pulti ką tik pagimdžiusias motinas? Pagal tuometinį įstatymą jos dvejus metus gautų didesnes motinystės išmokas. Nepažeidusios įstatymo mamos tapo nusikaltėlėmis. Visada lengviausia pulti silpnesnius. O kas tuos įstatymus sukūrė, patvirtino? Kai mokami didžiuliai mokesčiai, niekas nepaklausia: „Kodėl tiek daug mokama? Aišku, kad aš ne robotas. Ir aš turiu jausmus. Nežinau, kas bus su manimi po metų kitų - juk tikrai visos ligos dėl nervinimosi ir streso. Dieve, duok man sveikatos. Kad ir kaip norėčiau, negaliu paspausti mygtuko „ištrinti" ir iš galvos išmesti visų baisiausių emocijų, kurias teko išgyventi. To padaryti neįmanoma. Viskas, ką patyriau, liko manyje. Ačiū Dievui, kad einu dvasingumo keliu - medituoju, skaitau dvasinę literatūrą, bendrauju su šviesiais žmonėmis. Jei nebūtų tikėjimo, maldos - mano gyvenime nebūtų atsvaros. Esu čia ir dabar. Džiaugiuosi ir vertinu tai, ką turiu. O visas mane užklupusias negandas priimu kaip iššūkį, pamoką, kurią reikia išmokti.

Nuo dviejų metukų augote be mamos. Tai didžiulis išbandymas. Jeigu šiandien, Motinos dienos proga, reikėtų parašyti mamai laišką, ką jame rašytumėte?
Parašyčiau labai jautrų, švelnų, emocingą laišką, kurio pavadinimas būtų - „Meilė". Jokiu būdu jos nekaltinčiau, nesmerkčiau ir nepykčiau, nes pati esu mama. Manau, kad nėra didesnės bausmės moteriai, kaip neauginti savo vaikų. Ir tai, ko ji neteko mus su broliu palikdama - jau didžiulė bausmė. Nejaugi pati būdama mama galėčiau ją smerkti, kaltinti ar teisti? Neįsivaizduoju, kaip galima gyventi be savo vaikų, ypa

kai jie maži ir tokie trapūs. Tiek mano mamai, tiek man ši tema labai skaudi. Dabar esu suaugi, tvirtai stoviu ant kojų ir jaučiuosi stipri. Aš jau ne ta maža mergaičiukė, kuriai kaip oro ar tyro vandens gurkšnio reikėjo mamos meilės, rankų šilumos, apkabinimų... Nesu ir ta paauglė, kuriai be galo trūksta nuoširdžių pokalbių su mama, patarimų, supratimo... Viso to neturėjau. Keldavausi ir guldavau su klausimu: „Kodėl?" Tačiau tie etapai baigėsi. Viskas ėjo ir praėjo. Buvo visko - ir labai daug liūdesio, ir skausmo, ir ašarų... O šiandien liko tik užuojauta. Užuojauta brangiausiam žmogui - mamai. Dabar tik palinkėčiau jai stiprybės ir atleidimo. Atleisti sau pačiai. Nes aš atleidau. Ir žinau, kad jeigu ne ji - šiandien manęs čia nebūtų. Esu dėkinga jai už tai, kad esu. Kad ir kas įvyko, kad ir kaip susiklostė - reikia mylėti ir gerbti savo tėvą ir motiną. Juk tėvai - durys į gyvenimą.

Kas jums vaikystėje atstojo mamą? Kas buvo tas žmogus, kurį laikėte pavyzdžiu, autoritetu, į kurį norėjosi lygiuotis?

Sunku išskirti kažkurį vieną. Nuo vaikystės buvau mylima mokytojų, auklėtojų. Tiek aš, tiek mano brolis Žilvinas labai daug meilės gavome iš aplinkos - ir darželyje, ir mokykloje buvome mylimiausi vaikai. Mus mylėjo visi, todėl meilės mums tikrai netrūko. Be to, turėjome tėtį! Jam esu dėkingą už viską, ką turiu ir kas esu. Jei ne jis - mūsų su broliu gyvenimai galėjo visai kitaip susiklostyti. Jis mus augino. Ant jauno vyro pečių gulė didžiulė atsakomybė. Tik dabar supratu, ką jam, vyrui, reikėjo patirti, kiek jam pastangų reikėjo auginti du mažamečius, pametinukus. Ką reiškia auginti pametinukus, žino tik tie, kurie juos augina. Todėl, manau, kad mano tėtis - vyras iš didžiosios raidės. Jis nenumetė mūsų, nenuėjo lengviausiu keliu, o buvo šalia, rūpinosi, stengėsi, dirbo, kad tik mums nieko netrūktų, kad tik viskas būtų gerai. Žinoma, ir tėčio mama, močiutė, mano gyvenime užėmė be galo svarbų vaidmenį.

Įdomu, po visų vaikystės negandų, ką jums pačiai šiandien reiškia būti mama?

Mano gyvenime nebuvo didesnio stebuklo nei tapti mama. Vaikų gimimas - stipriausia emocija ir patirtis, kokią tik esu patyrusi. Nėra jokių žodžių išreikti tai, ką jauti, kaip jautiesi ir ką išgyveni, kai tampi ir būni mama. Tai nepapasakojama, neaprašoma, o tik išjaučiama. Motinystė - didžiulis pakylėjimas ir laimė. Aišku, nereikia pamiršti, kad yra ir buitis, ir vargai. Kiekviena motina žino, kad auginant vaikučius būna visokių dienų ir naktų. Mama gali atrodyti silpna, pavargusi - gimdymas, hormonai, didžiulės fizinės ir psichologinės permainos daro savo, bet jos viduje slypi tokia vidinė stiprybė, didžiulė, antgamtiška ir nepaprasta motiniška jėga, kuri bet kurią akimirka pabustų, jei tik prikreiktų kovoti už savo vaiką. Motina, kaip vilkė, tikrąja ta žodžio prasme, jei reikėtų, bet kam dėl savo vaiko išdraskytų akis. Aišku, geriau jau to nereikėtų (juokiasi).

Interviu tęsinį skaitykite gegužės mėnesio žurnale GALA.

Taip pat skaitykite:

Karjera per lovą

Radijo ir televizijos laidų vedėjas Mindaugas Stasiulis nevyniodamas į vatą prisipažįsta, kad jo karjera prasidėjo... lovoje. Pašnekovas nė nemirktelėjęs sako, kad dirba svajonių darbą, bet ką iš tiesų dengia televizijos užkulisiai ir kur slypi sėkmingos karjeros paslaptys...

Indrė VainalavičiūtėKalbant apie karjeros tiesioginiame eteryje pradžią, kokias aplinkybes šiandien malonu prisiminti?

Karjerą radijuje pradėjau per lovą, todėl prisiminimai su ja ir susiję. Mano gyvenime buvo toks laikotarpis, kai daug laiko gulėdavau lovoje, neturėjau aktyvios veiklos. Kartą gulėdamas pagalvojau, kad laikas įsidrąsinti ir pabandyti įsidarbinti radijuje. Tuomet jau buvau bandęs rašinėti į spaudą ir supratau, kad tai gana sudėtinga ir veikiausiai ne man. Rašyti galiu, bet man tai nepatiko - kalbinti nepažįstamus žmones nori to, ar ne, o savo mintis reikšti gana ribotai - nežavėjo. Labai norėjosi išbandyti žodinį šio užsiėmimo variantą, todėl nuėjau į radiją. Pirmiausia dirbti pradėjau regioninėje radijo stotyje, o dabar jau devynerius metus dirbu radijo stotyje „M-1". Pamenu, kad per pirmą pokalbį dėl darbo buvo liepta tiesioginiame eteryje skaityti žinias.

Ir kaip sekėsi tai daryti?

Įsivaizduokite, kad ateinate į darbo pokalbį atominėje elektrinėje, o jus iš karto pastato prie kokio nors termoreguliatoriaus ir liepia kažką sukinėti - mano situacija buvo panaši. Po bandymo skaityti žinias labai raiškiu balsu ir sąžiningai tariant visus garsus buvo pasakyta, kad nuo kitos savaitės galiu pradėti dirbti. Dar malonesnė akimirka buvo tuomet, kai sulaukiau skambučio, kviečiančio į „M-1".

Vadinasi, nebeieškojote, o susirado jus?

Buvau nusiuntęs vadinamąjį gyvenimo aprašymą ir dar prie jo pridėjau tokią kvailą nuotrauką. Kaip dabar pamenu, gyvenimo parašymas buvo apgailėtinai prastas - perskaičius veikiausiai susidarė nuomonė, kad man nieko nereikia. Dabar galiu pasakyti, kad šiandien, kai atrinkinėjame radijo laidų vedėjus, tai darome tikrai ne pagal gyvenimo aprašymo grožį. Paprastai žinome visus radijo laidų vedėjus, kurie dirba mažose studijose, ir žmones televizijoje, kurie taip pat galėtų dirbti šį darbą. Jei televizijoje gali būti beveik gražus arba keistas ir viskas bus gerai, radijuje gelbėjiesi tik žodžiais - ne visiems tai daryti lengva.

Po kalbų apie karjerą per lovą norėtųsi paklausti, ką patartumėte tiems žmonėms, kurie svajoja apie radijo ir televizijos laidų vedėjo karjerą, bet šiuo metu tik tingiai vartosi lovoje?

Jei gulėdamas sugalvoji kokį dalyką, atsikėlus būtinai reikia įgyvendinti.

Ar įsivaizduojate save šiandien dirbantį kitokį darbą?

Ne, man labai patinka šitas. Nors esama tam tikros dienos rutinos, kas ir kada turi vykti - puikiai žinai, kad kasdien septintą ryto jau turi būti eteryje, po vienuolikos, kai baigiasi laida, reikia nudirbti kitus darbus - bet kiekviena diena yra kitokia ir niekada nenusibosta. Veikiausiai tai - svajonių darbas, jei jis apskritai gali būti susijęs su svajonėmis.

Interviu tęsinį skaitykite gegužės mėnesio žurnale GALA.