Rožė miesto džiunglėse...

Mados pasauliui būtų didžiulis praradimas, jei vieną dieną ekscentriškoji Italijos mados specialistė taptų tik stilinga moterimi ir nebeliktų Annos Piaggi su mėlyna sruoga žiloje plaukų kupetoje, žydrai apibrėžtomis akimis ir ryškiais skaistalų nurausvintais skruostais... Arba... koks būtų Vilnius be puošmenos – Rožytės?

Vienas iš Vilniaus turistų pirmasis pastebėjo šių dviejų moterų panašumą ir jas sulygino. Dvi skrybėlėtos, be galo ryškios ir nenuspėjamo amžiaus ponios. Viena – pripažinta visų laikų mados ikona, kurios nuomonės pagarbiai išklausoma, o kita – gatvės elgeta, neiškėlusi kojos toliau Vilniaus, užtat sugebanti pozuoti prieš fotoobjektyvą lyg tikra dama...

Kavą geriame vienoje senamiesčio kavinukėje ir aš Rožytei primenu laikus, kai ji dar prašydavo monetų. Moteris pagyvėja: „Oo, tada buvau jauna ir graži, ilgais kaštoniniais plaukais, vaikščiojau tik su „kablais“... Pagiriu Rožytės plaukus, sakau, kad ir dabar jie nėra prasti, jų daug ir beveik nepražilę. Bet Rožytė padejuoja, kad plaukai jau senokai nekirpti, todėl sunku juo tvarkingai sušukuoti, užtat šiandien ji mieliau nešioja šviesių dirbtinių plaukų peruką. Galbūt pavasarį, kai atšils, ji susišukuos, susitvarkys plaukus ir peruką nusiims. „Kai vasarą susitiksime, pamatysite, kokie mano plaukai, – pažada man Rožytė ir paaiškina, kada nebeišgali dažniau eiti į kirpyklą: – Žinote, šiandien viskas taip brangu.“ Tačiau jos balse – jokio pykčio, liūdesio, tik ilgesys, kaip kadaise anais laikais kada panorėjusi net be jokios progos užeidavo į kirpyklą pasidaryti šukuosenos arba cheminio šukavimo...

Kiti žurnalo herojai – iš kitokio pasaulio, bet vistiek paprasti, tikri ir nuoširdūs. Jokios žvaigždės aureolės ir nė menkiausio susireikšminimo. Miki Hamanaka ir Aurimas Paulauskas juokiasi, kad žymiai geriau jaučiasi vadinami tėčiu ir mama nei primarijumi ir primabalerina.

Scena tėra darbas, kurį jie be galo mėgsta ir kuriam save atiduoda, kartais be grąžos, nes tokia ta profesija, kai lūžtantys kaulai ir pertemptos sausgyslės – kasdienybė. Scena jiems – toli gražu ne pasaka su baltais plevenančiais sijonėliais. Čia jie iš tiesų miršta ir gyvena. Yra ir užkulisiai, kur kartais įsigalioja džiunglių įstatymai: šiandien tu – žvaigždė, o rytoj – niekas.

“Tai mūsų profesijos dalis, beveik kiekvienam taip yra buvę. Kas nors lūžta, bet vis viena turi baigti šokti. Skaudžiausia, kad tiek repetuoji, tiek dirbi, o paskui vieną veiksmą atšoki ir dėl lūžio kitame veiksme dalies šokių nebegali šokti. Ir pačiai apmaudu, kad tiek repetuota, o liko nesušokta, ir prieš žiūrovą nesmagu, kad viso baleto nepamato”, - sako Miki.

Kartais džiunglės praryja ir plėšrūnus liūtus. 2011 metais kovo 4 dieną Paryžiuje, „Christian Dior“ kolekcijos pristatyme Rodeno muziejuje, tvyrojo keista atmosfera. Griežti veidai, tamsūs akiniai, tuščia pirma eilė, paprastai paliekama žvaigždėms, ir vietoj įprasto ažiotažo – laidotuvių nuotaikos. Mados pasaulis gedėjo karaliaus, genijaus, nuostabiausių mados demonstravimų autoriaus, nustumto nuo mados olimpo ir aptaškyto purvais.

Šį kartą tai įvyko ne ant pakylos, o Paryžiaus kavinėje „La Perle“, kur karalius pasielgė visai nekarališkai ir įžeidė kavinės lankytojus žydus. Vasario 28-ąją buvo paviešintas vaizdo įrašas, kur girtas Johnas Galliano prisipažįsta besižavintis Hitleriu ir apgailestauja, kad jam nepatikusių kavinės lankytojų tėvai nebuvo sudeginti dujų kamerose. Pasakęs vos keletą frazių J. Galliano sugriovė 20 metų legendą, buvo išvarytas iš mados namų „Christian Dior“, išguitas iš savo paties vardo „John Galliano“ namų, nuteistas visuomenės ir iš visų geidžiamo dizainerio virto atstumtuoju...

Paryžius pavasarį dešimt dienų gyveno įtemptu 2012–2013-ųjų rudens ir žiemos praktinių drabužių kolekcijų pristatymo ritmu, atskleidusiu būsimo šaltojo sezono tendencijas. Kaip paprastai, daug juodos, kurią kartais keičia tamsūs įvairių brangakmenių atspalviai, ir pagyvina švelnios rožinės, oranžinės spalvos ir varinis, auksinis, metalinis medžiagų spindesys. Ypač madingas drabužių sluoksniavimas: sukneles, ilgus plačius sijonus dažnai dėvėsime ne vienus, o ant plonyčių kelnių ar su blauzdinėmis ir su švarkais, paltais. Pasirodė ir kurį laiką iš podiumų išnykę stori dideli megztiniai, daug įvairiai naudojamo trikotažo, kuris šį kartą gana stambus ir grubus. Karinis stilius, odiniai drabužiai išlieka aktualūs, kaip ir kailiai, nors gyvūnų gynimo organizacijos protestuoja. Visa tai žurnale “Ieva”, straipsnyje “Paryžiaus pret-a-porter”.

Mados do and don’t, stiliaus sufleris, lietuvių dizainerių fotosesija, kurioje keturi skirtingi kūrėjai pristato savo pavasariškos moters viziją, gegužės mėnesio horoskopas, kirpimų tendencijos ir dar daugiau – kaip visada žurnale “Ieva”.

Tikimės, kad gegužės mėnesio numeris jums patiks. Gero skaitymo.