Sausio Artuma: Nauji metai, o krizės senos? Kur mūsų viltys?
Pradedant 2021-uosius Artuma dar atviriau nori kalbinti savo skaitytoją: pastaruoju metu sudrebėjus mūsų kasdienybės pamatams, esminiai gyvenimo klausimai ir krikščioniškosios tarnystės pareiga nebeleidžia likti drungnam, neutraliam. Apie tai – visiškai atvirai ir tiesiai kalba sausio Artumos autoriai ir talkininkai. Kokia Bažnyčia pasitinka žmogų šiandien, ką kiekvienas iš mūsų, laikančių save katalikais, galėtume ir turėtume daryti, kas galėtų sumažinti didėjančią properšą tarp gražių intencijų ir konkrečių Bažnyčios veiksmų... Kaip išgyvena pandemijos metu krikščioniškasis jaunimas, šeimos, gydytojai... Ar esame ir būsime visi kartu, ar kiekvienas sau?..
***
Naująjį Artumos numerį įvardyčiau kaip atvirumo paraišką sunkiu laiku tarnystei pašauktiesiems ieškant tiesos, o sykiu – išsiilgtos ramybės. Būtent tiesos paieškos ir jos apnuoginimas šioje Artumoje duria į sąžinę: kaip elgiausi, elgiuosi aš pats – visų metų ir pandemijos, pakeitusios mūsų gyvenimą, dienomis, ar tik „neįsipatoginau“? Ir kai negaliu artimo gelbėti, anot šv. Faustinos, nei veiksmu, nei žodžiu, ar esu kitam (ir sau) gailestingas bent malda? Jokių priekaištų. Tiesiog akistatos.
Kaip elgėmės, ištikus visuotinei krizei – „pagal save“ ar paisydami klusnumo, artimo saugojimo dorybės? „Kai man atsitinka kokia nors krizė, aš iš karto užsidarau į savo kambarį ir visiems pasakau, kad noriu būti vienas“, – savo išgyvenimais dalijasi šešiametis Simonas. „Mama, kai liūdi, geria kavą. O močiutė kalba maldas“, – pasakoja Aurėja (6 metai). Ką mes darome, kaip reaguojame? Tiesa vaikų lūpose visada be pagražinimų.
Netikėtai Šv. Juozapo metus paskelbęs popiežius Pranciškus savo laišką pavadino Patris Corde – „Tėvo širdimi“. „Būtent taip Juozapas mylėjo savo įsūnytąjį Jėzų“, – rašo Artumos kapelionas kun. Artūras Kazlauskas, įstabiai įžvelgdamas, jog Juozapo dvasingumas buvo ne aiškinantis, bet priimantis.
Ar gebame sutarti su kitų tikybų, tautybių kaimynais, o gal juos niekiname? – klausia tėv |
